2018 m. birželio radinys Kros Pleins (2/2)

Tęsiame pasakojimą apie 2018 m. birželį Kros Pleins rastą knygą (pirma dalis).

2018 m. birželio 10 d.

Vertimas:

Paskutinė NIA operatyvininkų Kros Pleins žinutė Henkui Džonsonui:

„Henkai. Nušvitimo agentai TwoColorCrayon ir pincushion1 susitiko su mumis šį rytą ir perėmė artefaktą, bei visą informaciją, kuria galėjome pasidalinti. Mums palengvėjo juos pamačius, bet mūsų šypsenos slepia nerimą, kad jie dabar neša sunkią naštą… tokią, kuri mus beveik privedė prie ribos…“

Minėti agentai gavo R. E. Hovardo knygą „Salemo miestelio posmas ir kiti eilėraščiai“. Literatūros žinovai teigia, kad būtent poezijoje atsiskleidžia tikroji rašytojo savastis ir pažiūros. Jis rašė eiles dėl to, kad jam patiko tai daryti, nesitikėdamas iš jų uždirbti. Tuo tarpu R. E. Hovardo prozos kūriniai buvo skirti komercijai, ir tai atitinkamai koregavo stilių ir tematiką.

Tačiau šis daugiau kaip 100 eilėraščių rinkinys ypatingas ne tik tuo – jo puslapiai pilni pabraukimų, glifų, eskizų ir pastabų, pasirašytų Ace (Džono Hankės), Raz (Raza Ahmad) ir Sagard (Flinto Dilo).

Visus puslapius su pažymėjimais galima pamatyti čia:

Žymėjimai ir užrašai knygoje dviejų tipų: paprastos pastabos, pažymėtos NIA operatyvininkų skaitant tekstus, ir skubotas bandymas užfiksuoti vietas, kurios švytėjo per audrą.

Panašu, kad NIA operatyvininkai skaitydami knygą bandė rasti sąsajas su Niantic projektu, XM tyrimais ir kt. – minimas Vezuvijus, Ada, archetipai, portalai ir kt. Ypač daug dėmesio skirta eilėraščiui „Dingusi San Sabos kasykla“. Šalia jo keliose vietose pažymėta, kad reikia pasidomėti Frenko Dobio ir Hovkrafto tekstais.

  • (titulinis p.) Skaitydamas suprantu, kad tai susiję su tuo, ką matėme praeitą naktį – Ace. (kita rašysena) Visa tai buvo parašyta anksčiau negu 1936 ir niekada nespausdinta. Kodėl? Ko tai laukė?
  • (13 p.) Čia nėra nei trisdešimt pirmo žodžio, nei eilutės, reikia ieškoti toliau – Sagard.
  • (94 p.) Atsikartojantys įvaizdžiai… Man atrodo, kad REH sėmėsi gavo įkvėpimą iš kažkur… ar kažko – Raz.
  • (109 p.) Jis jautė savo pasaulį yrant per siūles, ar ne? Ar tai pasakojimas apie genialumą, beprotystę, ar abu?
  • (133 p.) Štai, ką aš aptikau: Hovardą veikė pirminis artefaktas, užkastas jo kieme. Mes jį atkasėme. Hovardas buvo XM sensityvus. Galbūt aiškintojas, klausytojas ar svajotojas (kalbama apie archetipus – red.). Jaučiu, kad jis būdavo permetamas į alternatyvią realybę. Kaip ir mes turbūt neužilgo būsime (permesti – red.) – Raz.
  • (139 p.) Iš kur atėjo jo vizijos? Jis niekada nebuvo išvykęs toli nuo Teksaso, ir vis dėlto

Eilėraštyje „Kelio pabaiga“ pabraukta frazė „kryžkelė vidurnaktį“, taip pat ji dar kartą parašyta veidrodinėmis raidėmis po eilėraščiu ir nupieštas brėžinukas/piešinėlis su kryžiumi(kryžkele?), velniu(?), atrodančiu kaip alcheminis bismuto simbolis, ir raktu/gitara. Galbūt tai užuomina apie garsų ketvirto dešimtmečio bliuzo gitaristą Robertą Džonsoną, kuris, pasak legendos pardavė sielą velniui, kad galėtų gerai groti.

Švytinti žinutė

  • Knygos lapai ėmė švytėti nutvieksti audros žaibų. Žinutė? – Raz.
  • Taip. Švytėjimas buvo neryškus, kai ją ištraukiau, bet tapo intensyvesnis stiprėjant audrai – Ace.
  • (45 p.) Seku švytinčią žinutę geriausiai kaip galiu – Raz.
  • (69 p.) Atrodo, kad kiekviename puslapyje paslėpta po užuominą. Įnirtingai ją vejuosi. Aš nespėju – Raz.
  • (75 p.) Ką tai reiškia? – Raz
  • (81 p.)  Knygoje atsirado daug glifų – Raz.
  • (97 p.) Nespėju. Žinau, kad yra daugiau – Raz.
  • (171 p.) Aš pradedu prarasti realybės (neįskaitoma- red.). Kuo toliau (neįskaitoma – red.) į šią knygą, šį tyrimą… tuo intensyviau viskas tampa. Ar aš einu iš proto? Ar toks tai buvo jausmas? – R.

Eilėraštyje „Mihiragula“ – neryškus veido eskizas ir užrašas „Pamačiau veidą trumpai švystelint už šio teksto. Ji atrodė liūdna – Raz“. Eilėraštis kalba apie Mihirakulą – baltųjų hunų (eftalitų) valdovą. Eftalitų, kurie buvo aršūs budizmo priešininkai, antpuoliai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl tais laikais budizmas sumenko, o induizmas įsigalėjo Indijoje. Mihirakulos imperija buvo šiandieninio Afganistano, Pakistano bei šiaurinės ir centrinės Indijos teritorijose (žr. žemėlapį). Jis valdė nuo 502 iki 530 m. e. m,

80-85 puslapiuose išpiešti glifai „seek ?? message“ (antrasis glifas – arba nežinomas glifas, panašus į Kasandros simbolį, arba nepavykęs bandymas nupiešti „seek“); „open all idea“ (skaitant iš apačios), „??“ (82 p. glifas nežinomas, jo neįmanoma nupiešti ant esamo kalibravimo tinklelio, bet vizualiai jis panašus į „legacy“); „unbounded“.

   

Visus pažymėtus žodžius sudėjus į vieną tekstą gaunama kažkas panašaus į baltas eiles:

free the Philosopher’s Stone; Gates of a temple
Oracles across the earth roar again
Man of the Shadows; the lesser gods of the earth
enshrine Chiron
deep
dream
Within the hour
Flashing f i e l d s ; reap the Sign
the green face
night will be red; the mighty deep; to sleep
their own ship; berserk the force; a wolf at bay; god of battle
lonely watcher; they rushed out into the street
rose a poet; the savage sage
The specter
Red field; Horror thunder Death; a shade surges
ancient phantoms brood again
Beneath a thunder-tree. The night-sounds called to me
Tall masts; grey fiends wave evermore
a tall ship; Tall ships are sailing where splendors are
Two ancient foes have met at last. The sightless blind hands lock
roared the mighty phantom

Filosofiniu akmeniu (alchemikų ieškota substancija, galinti paversti kitus elementus auksu) gali būti pavadintas pirminis artefaktas, ypač jei jo sudėtyje yra tamsiosios XM (kurios reakcijose su įprasta XM susidaro taurieji metalai). Visi šie įvaizdžiai kartu – pirminis artefaktas, šventykla, pranašai, laivai, susidūrimas po blyksinčiais žaibais, du seni priešai susikibę žūtbūtiniame mūšyje – labai primena pasakojimą, kurį vėliau skaitėme Mnemosinės ašarose. Mihirakulos eilėraštis taip pat kreipia mūsų dėmesį į regioną, kuriame yra 13Magnus gūžta, galbūt azmačių gimtinė. Gali būti, kad į eftalitų imperijos teritoriją pateko ir džahanitų žemės (prisiminkime, Džahan rūmai buvo Indijoje). Ir nors Mihirakulos istorijoje nėra ryškaus moteriško personažo (Raza puslapyje matė „jos“ veidą), toks yra „Mnomosinės ašarose“ – tai džahanitų princesė. Tik kodėl ji liūdna?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *