Anksčiau aptikti R. E. Hovardo ir H. F. Lovekrafto darbai

Lapkričio pabaigoje aptiktos Mnemosinės ašaros (1, 2, 3) – ne pirmas kartas, kai aptinkame kūrinį, priskiriamą bendrai R. E. Hovardo ir H. F. Lovekrafto autorystei.

Hovardas Kraftas ir rankraštis apie de Sotą

Pirmojo tokio radinio pranašas buvo leidėjo F. Raito laiškas R. E. Hovardui, aptiktas Kros Pleins 2015 m. spalį. Dokumente minimas kūrinys „Abadono lavonai“, ir rašytojas kritikuojamas už per daug moksliškus terminus, tokius kaip egzotiškoji materija, hadronų greitintuvas ir tarpdimensiškumas.

Vėliau, 2015 m. lapkričio viduryje 1218 H. Džonsonas prasitarė, kad ieško dokumento, susijusio su Ernandu de Sotu, ir kad galimai Naujojo Pasaulio tyrinėjimai buvo susiję su pirminių artefaktų paieška. Neilgai trukus mūsų akiratin pakliuvo ir pats dokumentas (bent jau jo fragmentas), pavadinimu „Abadono kupolas“. Anotacijoje rašoma, kad rankraštis aptiktas leidėjo F. Raito archyve po jo mirties. Manoma, kad rankraštį pradėjo R. E. Hovardas, o užbaigė F. E. Lovekraftas, todėl rankraštis ir pasirašytas slapyvardžiu „Hovardas Kraftas“.

Rankraščio fragmente aprašomos keisto Ernando de Soto „laidotuvės“ per pavasario lygiadienį 1521 metais (de Sotas išgyveno iki 1542 m.), ir kai kurios užuominos rodo, kad jis bus paverstas simuliakru. De Soto kūnas atrodo paveiktas tamsiosios XM (šiurpus ir „nenatūraliai mutavęs dėl nežinomos karštinės“).

 

„Iškvietimas“ – pirmas pamatytas dokumentas Hovkrafto pavarde

Apie dar vieną tokį dokumentą taip pat sužinojome iš 1218 H. Džonsono 2016 m. rugsėjį, įžangoje į Via Noir anomalias. Dokumentas aptiktas Japonijoje, pagal bylų pavadinimus („hc-2“ ir „hc-3“) atrodo, kad turėtų būti dar vienas puslapis (kuriame galėtų būti autorius ir pavadinimas), bet jis nebuvo pateiktas. Galbūt jį turi 1218 H. Džonsonas, nes kaip tik jis teigia, kad kol kas neaišku, ar pseudonimas „Ervinas Hovardas“ galėjo būti abiejų rašytojų bendras darbas, ar po Hovardo mirties jo rankraštį pabaigė Lovekraftas.

Rankraštis aprašo „ateities vaizdus pasakotojo iš labai tolimos praeities akimis“. Pasakotojas, kažkuo panašus į Romėnų keliautoją Obsidijų, nematerialia forma persikelia į šiuolaikinę laboratoriją, kurioje stebi, kaip bandoma aktyvuoti įrenginį, panašų į Tecthulhu (varpo formos, tarsi išleidęs čiuptuvus). O jo aprašomas „žynys“ greičiausiai galėtų būti 1218 O. Linton-Vulfas.

 

„Sumoja“ vandenyno gelmėse

Sekančio dokumento neprireikė ilgai laukti, jo dalys buvo aptiktos Sietle ir paskalebtos 2016 m. lapkričio 2 d. Hovkrafto autorystė tik hipotetizuojama, bet stiliaus ir siužeto prasme šis pasakojimas siejasi su ankstesniu. Manoma, kad „Sumoja“ – Siuzanos Mojer vardo trumpinys.

Bekūnis pasakotojas stebi kaip ji nusileidžia į Jormundgando laboratoriją po Buenos Airėmis, kur antrojo pasaulinio karo metais dirbo jos tėvas, ir susiduria su patalpas užėmusiais įsibrovėliais. Žinome, kad šis nuotykis Siuzanai buvo paskutinis – 1218 O. Linton-Vulfas ją paaukojo aktyvuodamas savo Tecthulhu įrenginį per Via Noir.

 

Obsidijaus grįžimas

Paskutinį susijusį dokumentą gavome 2017 m. vasarį. 1218 Džahan surado jį Japonijoje ir (ne už dyka) perdavė H. Džonsonui. Pasakotojas – romėnų keliautojas Obsidijus, jis prisimena įvykius aprašytus „Iškvietimo“ dokumente, todėl greičiausiai jie visi yra vieno naratyvo dalis.

Obsidijaus simuliakras, bekūnis ir paprastų žmonių nepastebimas (ar taip nutinka simuliakrams, kai jie žūsta iki ateina jų rekursijos diena?) gali rinktis, ar visai susilieti su XM portalais, ar tęsti savo kelionę. Nuorodų, kurias gauna iš XM, padedamas (beje, jis naudoja tik žalią XM, mėlynos šalinasi), jis sugrįžta į Magnus patalpą, kurioje buvo paverstas simuliakru. Jis mato kitų savo pažįstamų kūnus – pranašę Sibelą, generolą Titą ir kitus. Kai Osidijus susilieja su savo tikruoju kūnu, jis atsikelia jau žmogumi – atsigręžęs jis mato tuščią karstą. Ar tai tas pats mechanizmas, kuris po FateofThe13 XM šukių pagaliau išlaisvino Niantic projekto tyrėjus nuo buvimo simuliakrais?

Dokumentas apipavidalintas taip pat, kaip ankstesni Obsidijaus kelionių fragmentai. Ar tai tik vaizdinė priemonė, ar užuomina, kad ankstesnieji fragmentai taip pat galėjo priklausyti „Hovkrafto“ plunksnai?

  

 

Mnemosinės ašaros (3/3)

Lapkričio pabaigoje Kros Pleins surastas bendro R. E. Hovardo ir H. F. Lovekrafto kūrinio „Mnemosinės ašaros“ rankraštis (pirmo puslapio vertimas, antro puslapio vertimas). Šiandien – paskutinio, trečio puslapio vertimas.

Tam atėniečiui rūpėjo tik <ankstesnio puslapio pabaiga>

pinigai, bet jis buvo drąsus, kol buvo pinigų, tol jo gyslomis tekėjo drąsa.

„Bus. Dabar suk šalin nuo kranto,“ užriko Azmatis.

Didžiulės bangos vos nenugramzdino laivo, kai jis nusileido į gilią įdubą ir vėl iškilo ant vandens keteros.

Žaibo voratinklis nusitęsė per dangų ir, jo siaubui, nušvietė raudonstiebį džahanitų laivą, su jo prakeiktąja princese, sėdinčia gale, nesutrikdytą jūros įniršio ir griaunančių bangų, pamišėliškai besijuokiančią, kai ji artėjo prie Azmačio.

Kitas žaibo tvyksnis ir jis pamatė bronzinį plėšraus paukščio galvos formos taraną, lekiantį tiesiai į jo laivą.

Po akimirkos pasigirdo baisus trenksmas ir „Telemachą“ persmeigė džahanitų laivas. Nekreipdami dėmesio į bangas džahanitų plėšikai užplūdo galerą.

Bet Azmačiui dar buvo likusi paskutinė korta.

<pabaiga>


Panašu, kad šioje vietoje baigiasi skyrius. Dr. E. A. Raitas palieka vilties, kad kada nors galbūt pamatysime šio siužeto tęsinį.

Panašu, kad Mnemosinės ašaros yra tie patys rekursijos artefaktai, kuriuos dabar turi Prime Henkas Džonsonas. Istorijos herojus – Maktaras Azmatis, septynioliktasis azmačių klano vadas – saugo juos nuo džahanitų, priešiškos genties. Priminsime, kad azmačiai yra 13Magnus, senovinė draugija, sauganti Šeiperių ir XM paslaptis. Džahanitai, greičiausiai, – Džahan gentis, Anti-magnus, 13Magnus priešininkai ir N’Zeer pasekėjai. Henko Džonsono draugas Azmatis tikriausiai yra Maktaro palikuonis.

Henkui Džonsonui Azmatis sakė, kad jo gentis prarado rekursijos artefaktus „per mūšį prieš daug tūkstančių metų“, galbūt čia vaizduojamas būtent tas mūšis. Neįvardinta, kieno atsiminimus saugo artefaktai, bet labai tikėtina, kad tai Aleksandras Makedonietis, kuris monetas gavo (pavogė?) Sivoje ir išsivežė su savimi į tolimesnius žygius.

Pasakyta, kad Džahanitai vejasi Maktarą Azmatį nuo „jo gimtinės toli rytuose“. Kur ta gimtinė? Babilonas, kur 323 m. pr. m. e. mirė Aleksandras Makedonietis? Ar iš dar toliau, achemenidų imperijos, kur į pietryčius nuo Kabulo vis dar išlikusi 13 Magnus tvirtovė?

Keista, kad Maktaras Azmatis nežino, kieno atsiminimus gabena. Atrodytų, kad veiksmas vyksta dar graikų-romėnų laikotarpiu, bet neaišku, kiek laiko yra praėję po Makedoniečio mirties. Jis plaukia pro Troją ir Dardanelų sąsiaurį į Juodąją jūrą, ir taip „tolsta nuo savo tikslo“. Galbūt tai galėjo būti Makedonija, kur buvo ruošiamasi gabenti Aleksandro Makedoniečio kūną ir kur Amfipolio mieste jam buvo paruoštas kapas.

Mnemosinės ašaros (2/3)

Lapkričio pabaigoje Kros Pleins surastas bendro R. E. Hovardo ir H. F. Lovekrafto kūrinio „Mnemosinės ašaros“ rankraštis (pirmo puslapio vertimas). Šiandien – antro puslapio vertimas.

tačiau yra vertingi dabar, nes praeitis, dabartis ir ateitis <ankstesnio puslapio pabaiga>

keliauja kartu. Jie bus vadinami daugelio dievybių ir mitų vardais, po labai ilgo laiko jie bus vadinami rekursijos artefaktais, bet kol kas jie buvo Mnemosinės ašaros.

Džahanitų laivas dingsta po dūžtančia banga ir nebeišnyra. Akimirką Azmatis, septynioliktasis azmačių klano vadų dinastijoje, kuri gyvuos dar tūkstantmečius, pagalvoja, kad jo priešai buvo nutempti į krakeno irštvą ar buvo nusviesti ant aštrių Hidros uolų…

Galbūt tolimos būtybės buvo jam palankios, nors jis žinojo, kad jos tiesiogiai nesikiša į žmonių reikalus. Azmatis pažvelgė žemyn į krovinių triumą, kur matėsi kelios amforos. Jis pamatė tą, kurioje buvo laikomos Mnemosinės ašaros, identišką visoms kitoms, atrodančią, lyg ten būtų alyvuogių aliejus, bet pažymėtą specialiu glifu, kurį tik jis galėtų interpretuoti. Ji buvo nepažeista. Gal jam pavyks išsikrapštyti iš šios prakeiktos jūros ir jis nepabus nuosavam kape, apleistas Mnemosinės.

Jo laivas, graikų prekybinė galera „Telemahas“, pavadinta Odisėjo sūnaus vardu, užkliudė dantytą akmenį ir atšoko su atslūgstančia banga. Jam pasisekė. Bet tai nesitęs.

Virvė, rišanti jį prie stiebo, nutrūko ir jis laikėsi, jo įtempti bicepsai suvilnijo kaip mėnulio šviesoje raibuliuojančios bangos po juo. Bet jis vis dar nematė raudonųjų korsaro burių.

Jis pasisuko ir pamatė krante silpnai žioruojančią ugnį, reikėjo nuspręsti ar bandyti ištraukti laivą į paplūdimį ir tęsti gaudynes sausumoje, ar plaukti toliau į tamsą. Jis riktelėjo laivo kapitonui „Suk į jūrą!“

„Tokia rizikinga avantiūra kainuos tau dar trisdešimt drachmų!!!“ Žinoma, kad kainuos. Tam atėniečiui rūpėjo tik <puslapio pabaiga>

Naujausias Kros Pleins radinys – Mnemosinės ašaros (1/3)

Padėkos dienos vakarą dr. E. A. Raitas pranešė girdėjęs gandus, kad per Recursion Prime anomalijų antrą dalį R. E. Hovardo muziejuje Kros Pleins pasirodė naujas Hovkrafto kūrinys.

Manoma, kad „Ervinas Hovkraftas“ – literatūrinis rašytojų R. E. Hovardo ir H. F. Lovekrafto pseudonimas, kuriuo jie pasirašydavo bendrai parašytus kūrinius. Tai ne pirmas kartas, kai Niantic konspiracijos tyrime susiduriame su šių rašytojų kūryba, ir ne pirmas kartas, kai medžiaga aptinkama Kros Pleins.

Nuvykusi į vietą agentė @Doomsidoodeedoo (kuri, beje, neišsigando 8 valandų kelionės ten ir atgal) portaluose aptiko tris media bylas – mašinraščio puslapius apsakymo pavadinimu „Mnemosinės ašaros“.

Šiandien – pirmo puslapio vertimas.

Mnemosinės ašaros

F. Ervinas Hovkraftas

Mirguliuojantis žaibas nutvieskė eiklią triremą, kuri desperatiškai bandė išsiveržti iš čaižančios ir žioruojančios įniršusios audros. Prisirišęs prie pirmgalio Azmačių tyrinėtojas deperatiškai bandė įžiūrėti dantytas uolas, kurios perplėš jo laivą pusiau ir išlies jo brangų, nepakeičiamą krovinį į stiksiškas Juodosios jūros gelmes.

Jupiterio srėlė apšvietė raudonas džahanitų korsarų vėliavas. Jie atsekė paskui jį iš jo gimtinės tolimose rytinėse žemėse, per Dardanelus, pro sugriautą Priamo tvirtovę iki pat jūros, kurioje Jasonas su Herakliu ieškojo aukso vilnos. Jis plaukė vis toliau ir toliau nuo savo tikslo, vos ne vos lenkdamas tuos, kurie norėjo pavogti tai, ką senovės graikai vadino „Mnemosinės ašaromis“, ir išsivežti į savo užburtus rūmus paslaptingose rytų žemėse.

Menomosinės ašaros buvo pavadintos mūzų karalienės, kuri įkūnijo atmintį, vardu, nes buvo tikima, kad visas dievų įkvėptas menas kyla iš atminties. Maktaras Azmatis žinojo, kad „ašaros“ žymiai senesnės nei kada nors buvo žinoma. Tai buvo 21 monetų pavidalo artefaktas, sukurtas kitų… tų, kuriuos vadino daugeliu vardų, kurie atėjo iš tolimų vietų ir tolimų laikų, kurie kažkada gyveno žemėje ir vis dar kalbėjo orakulams, sibilėms ir pranašams jų šventyklose, kalbėjo bebalse kalba.

Jis nežinojo, kieno atsiminimus saugo ašaros, bet įtarė. Jis žinojo, kad šie artefaktai, aprašyti praėjusios ateities knygoje, saugo dalykus, ataidinčius iš migla užtrauktos praeities ir atsispindinčius iš mirgančios ateities, tačiau yra vertingi dabar, nes praeitis, dabartis ir ateitis <puslapio pabaiga>