Lapkričio pabaigoje Kros Pleins surastas bendro R. E. Hovardo ir H. F. Lovekrafto kūrinio „Mnemosinės ašaros“ rankraštis (pirmo puslapio vertimas). Šiandien – antro puslapio vertimas.
tačiau yra vertingi dabar, nes praeitis, dabartis ir ateitis <ankstesnio puslapio pabaiga>
keliauja kartu. Jie bus vadinami daugelio dievybių ir mitų vardais, po labai ilgo laiko jie bus vadinami rekursijos artefaktais, bet kol kas jie buvo Mnemosinės ašaros.
Džahanitų laivas dingsta po dūžtančia banga ir nebeišnyra. Akimirką Azmatis, septynioliktasis azmačių klano vadų dinastijoje, kuri gyvuos dar tūkstantmečius, pagalvoja, kad jo priešai buvo nutempti į krakeno irštvą ar buvo nusviesti ant aštrių Hidros uolų…
Galbūt tolimos būtybės buvo jam palankios, nors jis žinojo, kad jos tiesiogiai nesikiša į žmonių reikalus. Azmatis pažvelgė žemyn į krovinių triumą, kur matėsi kelios amforos. Jis pamatė tą, kurioje buvo laikomos Mnemosinės ašaros, identišką visoms kitoms, atrodančią, lyg ten būtų alyvuogių aliejus, bet pažymėtą specialiu glifu, kurį tik jis galėtų interpretuoti. Ji buvo nepažeista. Gal jam pavyks išsikrapštyti iš šios prakeiktos jūros ir jis nepabus nuosavam kape, apleistas Mnemosinės.
Jo laivas, graikų prekybinė galera „Telemahas“, pavadinta Odisėjo sūnaus vardu, užkliudė dantytą akmenį ir atšoko su atslūgstančia banga. Jam pasisekė. Bet tai nesitęs.
Virvė, rišanti jį prie stiebo, nutrūko ir jis laikėsi, jo įtempti bicepsai suvilnijo kaip mėnulio šviesoje raibuliuojančios bangos po juo. Bet jis vis dar nematė raudonųjų korsaro burių.
Jis pasisuko ir pamatė krante silpnai žioruojančią ugnį, reikėjo nuspręsti ar bandyti ištraukti laivą į paplūdimį ir tęsti gaudynes sausumoje, ar plaukti toliau į tamsą. Jis riktelėjo laivo kapitonui „Suk į jūrą!“
„Tokia rizikinga avantiūra kainuos tau dar trisdešimt drachmų!!!“ Žinoma, kad kainuos. Tam atėniečiui rūpėjo tik <puslapio pabaiga>