Lapkričio pabaigoje Kros Pleins surastas bendro R. E. Hovardo ir H. F. Lovekrafto kūrinio „Mnemosinės ašaros“ rankraštis (pirmo puslapio vertimas, antro puslapio vertimas). Šiandien – paskutinio, trečio puslapio vertimas.
Tam atėniečiui rūpėjo tik <ankstesnio puslapio pabaiga>
pinigai, bet jis buvo drąsus, kol buvo pinigų, tol jo gyslomis tekėjo drąsa.
„Bus. Dabar suk šalin nuo kranto,“ užriko Azmatis.
Didžiulės bangos vos nenugramzdino laivo, kai jis nusileido į gilią įdubą ir vėl iškilo ant vandens keteros.
Žaibo voratinklis nusitęsė per dangų ir, jo siaubui, nušvietė raudonstiebį džahanitų laivą, su jo prakeiktąja princese, sėdinčia gale, nesutrikdytą jūros įniršio ir griaunančių bangų, pamišėliškai besijuokiančią, kai ji artėjo prie Azmačio.
Kitas žaibo tvyksnis ir jis pamatė bronzinį plėšraus paukščio galvos formos taraną, lekiantį tiesiai į jo laivą.
Po akimirkos pasigirdo baisus trenksmas ir „Telemachą“ persmeigė džahanitų laivas. Nekreipdami dėmesio į bangas džahanitų plėšikai užplūdo galerą.
Bet Azmačiui dar buvo likusi paskutinė korta.
<pabaiga>
Panašu, kad šioje vietoje baigiasi skyrius. Dr. E. A. Raitas palieka vilties, kad kada nors galbūt pamatysime šio siužeto tęsinį.
Panašu, kad Mnemosinės ašaros yra tie patys rekursijos artefaktai, kuriuos dabar turi Prime Henkas Džonsonas. Istorijos herojus – Maktaras Azmatis, septynioliktasis azmačių klano vadas – saugo juos nuo džahanitų, priešiškos genties. Priminsime, kad azmačiai yra 13Magnus, senovinė draugija, sauganti Šeiperių ir XM paslaptis. Džahanitai, greičiausiai, – Džahan gentis, Anti-magnus, 13Magnus priešininkai ir N’Zeer pasekėjai. Henko Džonsono draugas Azmatis tikriausiai yra Maktaro palikuonis.
Henkui Džonsonui Azmatis sakė, kad jo gentis prarado rekursijos artefaktus „per mūšį prieš daug tūkstančių metų“, galbūt čia vaizduojamas būtent tas mūšis. Neįvardinta, kieno atsiminimus saugo artefaktai, bet labai tikėtina, kad tai Aleksandras Makedonietis, kuris monetas gavo (pavogė?) Sivoje ir išsivežė su savimi į tolimesnius žygius.
Pasakyta, kad Džahanitai vejasi Maktarą Azmatį nuo „jo gimtinės toli rytuose“. Kur ta gimtinė? Babilonas, kur 323 m. pr. m. e. mirė Aleksandras Makedonietis? Ar iš dar toliau, achemenidų imperijos, kur į pietryčius nuo Kabulo vis dar išlikusi 13 Magnus tvirtovė?
Keista, kad Maktaras Azmatis nežino, kieno atsiminimus gabena. Atrodytų, kad veiksmas vyksta dar graikų-romėnų laikotarpiu, bet neaišku, kiek laiko yra praėję po Makedoniečio mirties. Jis plaukia pro Troją ir Dardanelų sąsiaurį į Juodąją jūrą, ir taip „tolsta nuo savo tikslo“. Galbūt tai galėjo būti Makedonija, kur buvo ruošiamasi gabenti Aleksandro Makedoniečio kūną ir kur Amfipolio mieste jam buvo paruoštas kapas.
